Kuriu svetaines ir reklamas. Taip pat - įrankius, leidžiančius tai daryti efektyviau.

Penkiolika metų Lina dirbo auklėtoja, kol vieną pavasarį išsinuomojo seną namą su obelimi kieme ir atidarė savo darželį. Pradėjo nuo vienos grupės, dabar jų trys. Tačiau kai kas nepasikeitė: rytais Lina pati atrakina duris, kol koridoriuje dar tylu, o iš virtuvės jau sklinda košės kvapas.

Ilgai jos vakarai būdavo vienodi: virtuvės stalas, lempa virš jo, lankomumo lentelės ir sąskaitos tėvams, sudėtos į dvi krūveles. Arbata puodelyje spėdavo atvėsti, kol ji suvesdavo paskutinę eilutę.

Kai Lina prijungė visą darželį prie DayNest, vakarai pasikeitė: lankomumą dabar pažymi auklėtojai, sąskaitos tėvams paruošiamos ten pat, o arbatą Lina vėl išgeria dar šiltą. Rytais ji nebeskuba nuo durų į kabinetą: su kiekvienu vaiku pasisveikina, pritūpia, pataiso nuslinkusią kepurę ir išklauso, kas ką sapnavo.

Lina priėmė Ievą į darbą iškart po studijų, tą rudenį, kai darželyje atsidarė antra grupė. Ji mokė Ievą to, ką pati išmoko per penkiolika metų: kaip nuraminti verkiantį vaiką prie durų, kaip vienu žvilgsniu suskaičiuoti visus kieme ir kada geriau nieko nesakyti, tik palaikyti už rankos. Dabar Ieva veda savo grupę.

Didžiąją dienos dalį ji praleidžia ant kilimo tarp kaladėlių ir knygelių, kieme prie smėlio dėžės arba prie palangės, kur stiklainiuose dygsta pupelės ir kas rytą kuris nors vaikas bėga pažiūrėti, ar jos paaugo. Po pietų miego, kol vaikai dar mieguisti trina akis, Ieva pina mergaitėms kasytes.

Kai Lina prijungė darželį prie DayNest, Ieva jį perprato greičiausiai ir prie arbatos puodelio parodė kolegėms, kur ką pažymėti. Dabar lankomumą ji pažymi DayNest, tėvai ten pat mato dienos naujienas, todėl vakarais Ievai nebereikia grįžti prie darbo. O dieną jos rankos lieka vaikams: užrišti batraištį, pagauti kamuolį, paimti dar neišdžiūvusį piešinį su saule.

Šešerius metus Feliksas dirbo miesto bibliotekos vaikų skyriuje. Šeštadieniais jis skaitydavo vaikams ir pastebėjo, kad jam įdomiausia tai, kas prasideda užvertus knygą: vaikų klausimai. Kur gyvena vėjas? Ar mėnulis mus mato ir dieną? Norėdamas suprasti, kaip vaikai mokosi klausdami, jis baigė ištęstines ikimokyklinio ugdymo pedagogikos studijas. Pernai rudenį, kai Ievos grupėje vaikų padaugėjo, Lina ėmė ieškoti dar vieno auklėtojo. Per pokalbį ji paklausė, nuo ko Feliksas pradėtų pirmą dieną. „Paklausčiau vaikų, ką jie nori sužinoti“, - atsakė jis.

Pirmą dieną Feliksas atsinešė į grupę paprastą turkio dėžutę su plyšiu dangtyje. Vaikai ją išpiešė ir pavadino klausimų dėžute. Dabar kiekvienas, kuris nori ką nors sužinoti, savo klausimą nupiešia, o Feliksas po piešiniu jį užrašo. Penktadieniais dėžutę grupė atidaro kieme: vaikai susėda ant Jono suoliuko po obelimi ir aplink jį, Ieva - kartu su jais, o Feliksas garsiai perskaito visus klausimus. Vieną penktadienį jis ištraukė lapelį su nupiešta bala, o po piešiniu buvo užrašyta: „Kur dingsta balos?“ Tą klausimą įmetė Jono sūnus, rytą atbėgęs dar šlapiais guminiais batais.

Pirmą Felikso savaitę Ieva prie arbatos puodelio jam parodė, kur ką pažymėti DayNest, o dabar savaitės planą jiedu sudeda ten pat: jis įrašo klausimą, nuo kurio prasidės savaitė, ji - kiemo žaidimus. Balų savaitę vaikai kartu su Feliksu apvedžiojo balas kreida, o Ieva sugalvojo žaidimą: kas pirmas pastebės, kad bala atsitraukė nuo linijos. Penktadienį ant kiemo takelio liko tik kreidos linijos. „O kaip jūs manote, kur jos dingo?“ - paklausė Feliksas. Vieni sakė, kad balas išgėrė žemė, kiti - kad išdžiovino saulė, o Jono sūnus buvo tikras, kad jas nunešė vėjas.

Kai dukrai suėjo pusantrų metų, Neringa apėjo ne vieną darželį. Linos darželį ji išsirinko per kelias minutes: Lina pritūpė prie mergaitės, paklausė jos vardo ir parodė obelį kieme. Dabar kas rytą Neringa atveda dukrą viena pirmųjų, nes pusę devynių agentūroje prasideda rytinis pasitarimas. Prie durų mergaitė vis dar laiko mamą už rankos ir paleidžia tik tada, kai Ieva pažada po pietų miego supinti kasytes.

Agentūroje Neringos diena prabėga tarp pasitarimų, klientų ir terminų: vienam reikia naujo plakato, kitam - visos kampanijos iki penktadienio. Ji moka išklausyti ir rasti sprendimą, bet mintys kartais nuklysta į darželį: ar pupelė ant palangės jau išdygo, kokias kasytes šiandien supins Ieva. Ilgą laiką vakarais ji klausdavo dukros, kaip praėjo diena, ir išgirsdavo tą patį: „Gerai.“

Kai Lina prijungė darželį prie DayNest, dienos naujienas iš grupės Neringa ėmė matyti dar būdama darbe, dažniausiai per trumpą pertrauką tarp pasitarimų. Šiandien vaikai kieme rinko lapus, o ant palangės pirmoji išdygo jos dukros pupelė. Vakare Neringa nebeklausia, kaip praėjo diena. Ji klausia apie pupelę - ir dukra pasakoja visą kelią namo.

Prieš dešimt metų Jonas garaže sukalė pirmąsias medines lentynas, o dabar jo baldų įmonėje dirba keturiasdešimt žmonių. Kai sūnus pradėjo lankyti Linos darželį, Jonas pastebėjo, kad po sena obelimi kieme nėra kur prisėsti. Vieną šeštadienį jis atvežė iš dirbtuvių ąžuolinį suoliuką ir pats jį pastatė, o kitą rytą ant jo jau sėdėjo pusė grupės.

Jono savaitė prabėga pasitarimuose, dirbtuvėse ir kelionėse pas užsakovus, bet po ketvirtos valandos susitikimų jis neskiria - tai sūnaus laikas. Berniukas pakeliui nepraleidžia nė vienos balos, todėl rytais pas Ievą dažnai atbėga dar nenusiavęs šlapių guminių batų. Šįryt, dar šlapiais batais, jis įspraudė Ievai į ranką saulę su daugybe spindulių. Piešė ją vakar prie virtuvės stalo, kol Jonas virė vakarienę, ir vis klausė, ar auklėtojai patiks.

Kartais derybos vis dėlto užsitęsia. Tokios dienos rytą Jonas parašo Ievai per DayNest, kad sūnų pasiims senelė, ir vakare Ieva ramiai išleidžia berniuką su ja - senelė jau laukia ant suoliuko po obelimi. Bet dažniausiai ketvirtą Jonas ateina pats. Tada jiedu dar pasėdi ant to paties suoliuko, kol berniukas papasakoja, kas šiandien buvo svarbiausia, ir namo grįžta ilgiausiu keliu - pro visas balas.

Keturiasdešimt metų Teodora dirbo meteorologijos stotyje. Kas tris valandas, dieną ar naktį, per pūgą ar per karštį, ji išeidavo į aikštelę prie prietaisų, o grįžusi pieštuku surašydavo į žurnalą temperatūrą, vėjo kryptį ir kritulius. Į pensiją ji išėjo prieš kelerius metus, bet kas rytą aštuntą vis tiek nueina į sodą prie kritulmačio ir į sąsiuvinį užrašo, kiek per naktį prilijo. Kritulmatį ji pastatė atokiau nuo obelų, kad šakos neužstotų lietaus - kaip stotyje.

Su Jonu jiedu seniai sutarę: kai derybos užsitęsia, ketvirtą į darželį ateina ji. Tokiomis dienomis Teodora atvažiuoja oranžiniu dviračiu, atremia jį į tvorą ir sėdasi ant Jono suoliuko po obelimi kaip ant savo. Kai Kajus kartą jai paaiškino, kad balas nunešė vėjas, Teodora jo neperšnekėjo - juk vėjas iš tiesų padeda balai išdžiūti. Ji tik paklausė, kaip jis taip sugalvojo, ir klausėsi, kol jis papasakojo viską iki galo. Nuo tada prieš einant namo jiedu ant suoliuko patikrina, iš kur pučia vėjas: Teodora iš palto kišenės išima popierinį malūnėlį, kurį jai padarė Kajus, berniukas iškelia jį aukštai, o senelė rimtai laukia, ką jis pasakys.

Tokios dienos rytą Jonas parašo Ievai per DayNest, kad Kajų pasiims senelė. Ievos klausti, kaip praėjo Kajaus diena, Teodorai nereikia - dienos naujienas iš grupės ji mato ten pat. Vakare Ieva ramiai išleidžia berniuką su ja: nuo ryto žino, kas ateis, o Teodorą seniai pažįsta. Kartais Ieva dar išeina į kiemą paklausti, ar rytoj nelis, nes grupė eis į parką. Prieš rudens šventę kieme Lina irgi pirmiausia klausia Teodoros, ar tą dieną nelis. Teodora pažiūri į dangų, paskui į obels šakas, kad pamatytų, iš kur pučia vėjas, ir tik tada atsako.

Rytais Gabija pirmiausia patikrina, ar mama nepamiršo salotinių auskarų, kuriuos pati jai išrinko pavasario mugėje. Prie darželio durų ji dar laiko mamą už rankos ir paleidžia tik tada, kai Ieva pažada po pietų miego supinti kasytes. Tada nubėga prie palangės: jos pupelė išdygo pirmoji, ir Gabija kas rytą žiūri, kiek vandens stiklainyje dar liko.

Balų savaitę, vos išėjusi į kiemą, Gabija pirmiausia eidavo prie kreida apvestos balos ir žiūrėdavo, ar vanduo dar siekia liniją. Todėl Ievos žaidimą „kas pirmas pastebės, kad bala atsitraukė nuo linijos“ laimėjo ji. Kai balų nebeliko, Kajus sakė, kad jas nunešė vėjas, o Gabija buvo tikra, kad jas išgėrė žemė - juk ir pupelė išgeria vandenį iš stiklainio. Tą vakarą visą kelią namo mama klausėsi apie žemę, kuri geria balas.

Pakeliui į darželį Kajus nepraleidžia nė vienos balos, todėl pas Ievą dažnai atbėga dar šlapiais guminiais batais. Viską, ką randa ar sugalvoja, jis atneša suaugusiems. Kaštonus ir lygius akmenukus paduoda tėčiui palaikyti, saulę su daugybe spindulių įspraudė Ievai į ranką, o klausimą „Kur dingsta balos?“ nupiešė ir įmetė į Felikso klausimų dėžutę.

Balų savaitę Kajus giliai tupėdavo prie balų ir rožine kreida apvedžiodavo jų kraštus. Penktadienį ant takelio liko tik kreidos linijos: Gabija sakė, kad balas išgėrė žemė, o Kajus buvo tikras, kad jas nunešė vėjas. Jiedu taip ir nesutarė, o penktadieniais, kai Feliksas atidaro klausimų dėžutę, sėdi ant to paties suoliuko - tik nebūtinai greta. Grįždamas su tėčiu ilgiausiu keliu, Kajus prie kiekvienos balos pritūpia: gal tai ta pati, kurią vėjas nunešė iš darželio kiemo.